Labdaros Fondas "Mūsų Krantas" » Fondo naujienos » Kaip mane paėmė į Černobylį

 
Š.m. balandžio 26 d. 10.00 - 11.30 val. Sapiegos parke prie paminklo "Černobylio motina" vyks Černobylio atominės elektrinės avarijos 32-jų metinių minėjimas. <

Kaip mane paėmė į Černobylį

Autorius: chernobyl-funds.eu от 24-04-2018, 16:02, peržiūros: 81

0
Artinosi data tragiškos avarijos Černobylio jėgainėje. Parašiau nieko neišsigalvodamas, o kaip iš tikrųjų viskas buvo, kai mane paėmė į Černobylį.


Kaip mane paėmė į Černobylį1986 metų pavasaris... Lietuvoj nuostabus pavasaris. Šilta Saulė buvo linksma. Bet!:
– Niekas negalvojo ir nežinojo..., – bet tai nutiko!:
– 1986 m. balandžio 26 d., Černobylio branduolinė jėgainė susprogo!
Tai buvo nelaimė! Pasaulis tokios nežinojo! Ir šiandien, laimei, tokio masto nežino. Gal..., kai kas jau pamiršo tą dieną, bet:
– Visa mūsų brangioji Žemė, tikrai nepamiršo!
Bet tada... Ne, ne tik tada, o ir šiomis dienomis didžiulis klausimas:
– Kaip dabar mes gyventume, jeigu nebūtų uždarytas radiaciją skleidžiantis Černobylio reaktorius...?
Tik buvo tada vienas dalykas:
– Niekas nežinojo kaip ir ką daryt! – bet:
– Kas tai padarys? – čia buvo aišku:
– Žmonės padarys! Robotai iškarto sugesdavo nuo spinduliuotės, o žmonės... Jie turi viską galėt! Liks gyvi ar ne, niekam neįdomu!
– Na ... ir kaip visi žmonės tada reagavo?
Pradžioj:
– Niekaip nereagavo. Niekas nežinojo!, – bet tada išlindo tiesa...:
– Juk nepaslėpsi tokio masto katastrofos!, – taigi…:
– Tada, aišku, niekas nenorėjo, kad prievarta nusiųstų į Černobylį ir jų kūnais užkimštų spinduliuojantį reaktorių. – O važiavimas į avarijos vieta, juk privalomas:
– Taigi buvo garantuojama: arba mirtis, arba, geriausiu atveju ligos iki mirties ir dar toliau... Taip, ir po mirties.
Galiu pasakyt, kad ir man, kaip visiems žmonėms, visiškai nesinorėjo ten važiuot.
Imdavo tada į Černobylį per karinį komisariatą. Internetas tais laikais neegzistavo. Net ir paprastas laidinis telefonas būdavo retenybė. Kvietimą į komisariatą turėjo perduot iš rankų į rankas. Tad aš iš visų jėgų stengiausi nepaimt šio kvietimo. Bandžiau kaip galėjau, kad tik ne perduotų:
– Net darbe kai manęs ieškodavo bendradarbiai sakydavo, kad nežino kur aš, – apskritai:
– Kažkur esu čia, bet niekas nežino kur.
Bet... Pasakoju apie save. Visą tiesą pasakoju:
– Kaip buvo ir kaip mane palietė.
Reikia pasakyt, kad aš gyvenau Kaune ir dirbau moksliniam institute. Ir žinote:
– Kol manęs komisariatas ieškojo, aš net suspėjau, iš tikrųjų, pabūt Černobyly. Iš instituto turėjau komandiruotę į Kijevą. Bet tai, nesiskaito...
Kaip taip nebūtų, man ilgokai negalėjo duot šaukimo. Komisariato darbuotojai iš proto ėjo, bet neišeidavo jiems manęs surast ir perduot man to prakeikto šaukimo.
Bet kada į Kauną atėjo šventė „Naujieji Metai 1987-ieji“, mes darbe neleistinai praradom budrumą. Žmogus kuris nešiojo šaukimus netikėtai atsirado tiesiai man prieš akis. O tada...:
– Oi-joj, kaip jis apsidžiaugė... Oi-joj! Taip ieškojo manęs! Taip ieškojo!
Tiesiai iš darbo mane paėmė į karinį komisariatą. Aš neturėjau galimybės nei persirengti, nei pasiruošti.
Komisariate man pasakė, kad ima mane į karinį parengimą. Tiesiog komisariate buvo ir medicininė komisija. Na..., apie ją galima pasakyt, kad buvo dėl įvaizdžio, todėl, kad medikai net nieko neklausdavo, o paprastai parašydavo, kad sveikas. Praėjau šią komisiją labai greitai.
Komisariate susirinko labai daug žmonių. Niekas nieko nežinojo ir mes visi laukėm. Išeiti nebuvo galima niekur. Bet aš sugebėjau pranešt namo, kad mane ima į pratybas. Tai buvo didelis pasiekimas, juk telefonai, kaip jau sakiau, išvis buvo didžiulė retenybė.
Mes visi sėdėjom ir laukėm, laukėm. Aišku bandėm atspėt, kur mus veš ir kur bus tos pratybos.
Lauke buvo jau tamsu, kai atvažiavo nemažai autobusų. Mus visus išvedė į kiemą ir sustatė. Paskui kviesdavo pagal pavardes ir nurodė į kokį autobusą lipti. Kai mus ten susodino autobusai pajudėjo.
Tai buvo pati pradžia 1987 metų. Buvo žiema. Gal kai kas nepamena, o kiti nežino išvis, kokia tada buvo žiema. Šaltis tada buvo stiprus, labai stiprus. O sniego buvo daug, daug. Man nebuvo galimybės persirengti ir turėjau drabužius su kuriais buvau institute, nepakankamai šiltus jei ilgai būni lauke.
Kai mūsų autobusas pradėjo važiuoti buvo neįmanoma nepastebėti, kad kai-kurie autobuso langai neturėjo stiklo. Stipriai pūsdavo siaubingas vėjas. Prie viso to autobusas buvo visiškai nešildomas. Jo grindys tapo visiškai ledinės. Aš iki dabar prisimenu kokius aš tada turėjau batus. Jų padas buvo labai plonas. Aš bandžiau pakelt kojas nuo grindų, bet ilgai išlaikyt jas taip buvo neįmanoma ir reikėjo pamiršt apie tokį išsigelbėjimą.
Su tokiu autobusu mes važiavom ilgai, ilgai. Pakeliui visa autobusų kolona išsisklaidė, o mūsų važiavo kol atėjo naktis. Paskui visa naktį ir dar puse sekančios dienos važiavom iki Rygos.
Bet taip ilgai mes, turbūt, važiavom ne be priežasties, o ypač kad Lietuvoj važinėjom naktį. Apvažiavom mes, gal, pusę Lietuvos. Nuvažiavom į daug miestelių ir kaimelių. Ten taip pat buvo surinkti žmonės, kuriuos įkišdavo į mūsų autobusą.
Kadangi Lietuvoj važiavom naktį, tai imdavo žmonės iš miestelių ir kaimelių, tiesiai iš lovos.
Pasiekus Rygą mus nuvežė į kažkokį karinį padalinį. Ten visus perrengė į karinę uniformą, kuri buvo pasiūta pagal Antrojo Pasaulinio Karo metų madą. Paskui visus nuvežė į Rygos geležinkelio stotį. Ten jau buvo daug tokių žmonių kaip mes. Jie atvažiavo su kitais autobusais, kurie išsiskyrė pakeliui į Ryga.
Traukinys jau stovėjo ir liko visiškai nedaug laiko iki jo išvykimo. Mums liepė labai greitai įlipt į traukinį. Karininkams, kaip aš, buvo vietos miegamuosiuose vagonuose, o kareiviams – bendruose.
Gal kas nežino iš kur mes gavom karininko rangą. Visaip gali būt, gal kas nežino. Papasakosiu:
– Tais laikais, kada mokėmės institute, buvo privaloma lankyti karinę katedrą. Baigus institutą gaudavom karininko rangą. Paskui periodiškai būdavo privalomai vykdomos pratybos ir karininko rangas truputį didėjo.
Traukinys pajudėjo. Visiems dar buvo niekas neaišku:
– Kur mes, galų-gale, važiuojam?, – juk:
– Paprastos pratybos, iš tikrųjų, periodiškai vykdavo.
Važiavom mes keletą dienų. Daugelį kartų persėdom į kitą traukinį. Miegojom vagonuose, o valgėm tai, ką nusipirkdavome pakeliui už savo pinigus, bet pinigų turėjom ne per daugiausiai, nes nežinojom, kad mus paims.
Taip mes važiavom, važiavom ir nežinojom kur.
Mus lydintieji kariškiai iš komisariato, aišku, patys nesitikėjo, kad važiuosim taip ilgai. Gal...:
– Gal jie patys pasiklydo?, – bei greičiausiai..:
– Greičiausiai, negalėjo surast bilietų reikalingai krypčiai iškart tokiam skaičiui žmonių. Ir jie..., irgi nespėjo pasiruošt.
Pagaliau kažkur atvažiavom. Mus jau prie geležinkelio stoties dar kartą laukė daug autobusų. Nuvežė mus į stovyklą. Ten nuvedė į didelę salę, kur mes vėl laukėm: kas bus toliau?
Ir po kurio laiko mes sužinojom – kur esame.
Tada... Na žinote, tada... Pirma mintis, kada tapo aišku, kad jau rytojaus dieną dirbsim prie paties baisiausio Černobylio reaktoriaus. Na..., įsivaizduojate kas gali būt... Bet po šitos pirmos minties aš pagalvojau:
– Niekur jau iš čia nedingsi. Reikia atbūt kaip priklauso ir nieko negalvot. – Taip aš sau nusprendžiau. O kaip jau nusprendžiau, taip toliau ir dariau.
Mus visus dar kartą perrengė į karinę uniformą, kuri buvo ten priimta. O paskui – kaip greitai viskas pradėjo suktis!
Batalionas kur aš papuoliau tuo metu neturėjo vado. Taip išėjo, kad man teko jiems vadovaut, nors aš niekada nebuvau kadrinis karininkas. Išvis galiu pasakyt, kad pagrindinius vaidmenis Černobyly atliko nekadriniai kareiviai ir karininkai. Bent jau tuo laiku, kada man teko ten būti.
Kiekvieną dieną mano batalionas važiavo iš stovyklos į Pripetės miestą, kur stovėjo sugriauta, susprogdinta Černobylio branduolinė jėgainė. Tiesiog iki mano atvažiavimo pagrindinis mano bataliono uždavinys buvo reaktoriaus stogas. Mums atiteko pati branduolinė stotis ir šalia jos esanti gamykla „Jupiteris“ ir jos stogas. Truputį vėliau į mūsų uždavinius taip pat įeidavo – baisūs radioaktyvūs atominio miesto požemiai ir „Rudasis Miškas“.
Jokių individualių dozimetrų mums nedavė. Negalima buvo jų išvis turėt, o jeigu turėjai, reikėjo priduot. O vietoj dozimetrų daugelyje stovyklos vietų buvo pakabintos atmintinės, kad jeigu spaus galvą ir atsiras saldus skonis burnoj, tai reiškia kad iš šitos vietos reikia pasitraukt. Bet viena bėda... Visi šie požymiai pasireikšdavo, o pasitraukt nebuvo kur.
Surinktas radiacijos dozes skaičiuodavo kiekvienam iš mūsų pagal skaičius ir nurodymus duotus iš Maskvos. Surinkta dozė neturėjo viršyti nustatytos normos, todėl skaičiai, pagal kuriuos buvo atliekami skaičiavimai pastoviai keitėsi.
Dar prisimenu nelabai linksmus vaizdelius, kuriuos teko matyt Pripetėje:
– Kokie keisti balandžiai būdavo Pripetėje! Ant jų buvo išplitusios piktžaizdės ir jie atrodė kaip pusiau nupešti.
– Vieną kartą mes pamatėm šunį, kuris tupėjo ir visas stipriai tirtėjo. Jis atrodė kaip apipintas siūlais, bet tai buvo ne siūlai, o plonytės čiurkšlelės kraujo. Jis bandė visiems pažiūrėt į akis, o jo akys išreiškė neregėtą skausmą ir sielvartą. Atrodė, kad jis kažko prašo.
Galima ir dar prisimint nekokių vaizdelių iš Pripetės, bet ir mes patys gyvenom toj pačioj aplinkoj. Radioaktyvūs išmetimai iš Černobylio reaktoriaus būdavo kiekvieną dieną. Kartais jie buvo ypač stiprūs.
Papasakosiu, kokios buvo mūsų gyvenimo sąlygos:
Visa stovykla buvo padaryta iš medžiagos, paimtos iš Pripetės. Ji ir spinduliavo radiaciją, kaip ir priklauso, jeigu ji paimta iš tokios vietos.
Kariai gyveno palapinėse, o karininkai faneros nameliuose.
Kai mes tik atvažiavom, faneros nameliuose nebuvo vietos ir aš keletą dienų miegojau palapinėj kartu su kariais.
Palapinėse buvo dviaukštės lovos ir geležinės krosnelės, kūrenamos malkomis. Palapinėse buvo labai šilta. Bet dulkėti striukės, su kuriais kariais dirbdavo Pripetėje, kabėjo šalia. O jau daugelį kartų naudoti respiratoriai pilni radioaktyvių dulkių, kurių kariams nekeisdavo, jie dažniausiai dėdavo sau po pagalvėmis.
Po poros dienų man atsirado vieta faneros namelį, kur man ir priklausė gyvent. Ten buvo švaru. Bet...! Tie nameliai buvo visiškai nešildomi! O priežastis tokia:
– Jie šildosi elektriniais radiatoriais, tik elektros radiatoriams neduodavo.
O kokia tada buvo žiema! Kokia šalta žiema!
Tualetas buvo visiem vienas ir didelis. Jis buvo toli nuo faneros namelių ir palapinių, kitam gale stovyklos. Ten buvo galima nusipraust iš krano su bėgančiu iš jo lediniu vandeniu.
Jokių drabužių, išskyrus uniformas, naudot ir nešiot buvo negalima, todėl kad aplink buvo radioaktyvios dulkės, kurių būtinai papuls ant drabužių. Kūną nuo šalčio gelbėjo tik kariniai marškiniai ir virš jos striukė. Kai mes eidavom į valgyklą, o prieš tai susirinkdavom ir stovėjom aikštėje, tada virš marškinių buvo negalima dėt striukės. Su striukiais buvo negalima eit į valgyklą, kad ten su jais neįnešt radioaktyvių dulkių. Mes stovėdavom aikštėje šaltyje tik su plonais marškiniais pakankamai ilgai. Bet maitino valgykloje labai gerai. Pietus mums atveždavo į Pripetę, kur dirbdavom.
Kada mes išvažiuodavom iš Pripetės, tai dar ilgokai negalėjom išvažiuot iš zonos. Mūsų mašinas reikėjo plaut ir plaut, kad su dideliais sunkumais praeitum radiacijos kontrolę. Su panašiais sunkumais žmonės susidurdavo ir važiuodami namo iš Černobylio. Kai kuriems reikėjo persirenginėt ir persirenginėt, kad radiacijos kontrolė išleistų.
Vis tiek, mes būdami ten, daug juokaudavom ir juokėmės.
Bet būdavo, kai žmonės neištverdavo. Du kariai iš mano bataliono metė viską ir nuvažiavo namo. Surado juos labai greitai. Atvežė atgal ir dar nuvežė į teismą. Teismas priteisė jiems du metus kalėjimo kaip bėgantiems nuo privalomo tarnavimo kariuomenėje ir su bausmės atlikimo atidėjimu iki buvimo Černobyly pabaigos. Dar dvidešimt aštuoniems kariams buvo pradėtos baudžiamosios bylos.
Kariai batalione keisdavosi dažnai, o batalionas didelis vienetas. Sunku buvo nieko nepamiršt. Aš jaučiau atsakomybę už visų žmonių likimus, juk paskyrė mane bataliono vadu. Būdavo kai kas nors buvo neįtrauktas į sąrašą važiojančių namo, o tai buvo visiškai nenuostabu esant tokiam krūviui, tada aš ir vidurį nakties stodavau, kad tik žmogui nereikėtų laukt sekančios partijos išvažiuojančių. O reikėjo nepamiršt žmonių dirbančių Pripėteje ir pačiam dalyvaut tuose darbuose.
Man neišeidavo pamiegot nors biški daugiau negu keturias valandas per parą. O visus darbus reikėjo atlikinėt labai greitai. O darbų buvo oi-ei ir dar daugiau. Apie radiaciją jau neužtekdavo vietos galvoj, o į pačią pavojingiausią vietą visi vadai visada eidavo pirmi ir priekyje – o kitaip niekas negerbtų.
Aš užtrukau Černobyly žymiai ilgiau negu žmonės paprastai. Užtrukau todėl, kad negalėjau mest savo žmonių.
Kad galėčiau būt ilgiau man specialiai mažino surinktas radiacijos dozes. Juk ir pulko vadovybė žinojo, kad aš ten labai reikalingas. Buvau aš Černobyly žiemos metu ir iki vėlyvo pavasario.
Pavasaris buvo pats pavojingiausias laikas. Žiemos metu sniego iškrito labai daug. Pavasarį taip pat labai greitai pradėjo šilt. Sniegas sukaupė daug radiacijos, o kada jis pradėjo tirpt , tai radiacijos lygis smarkai pakilo. Be to, tirpstantis sniegas daug ką nuplaudavo, kas dar prisidėdavo prie radiacijos lygį.
Aš atbuvau ir šituo pavojingu laiku. Bet ilgiau būt negalėjau. Niekaip negalėjau. Mano jėgos išseko.
Man kaip padėką už viską davė iš pulko mašiną su vairuotoju, kad nuvežtų iki geležinkelio stoties. Kai aš ten atvažiavau, tai pamačiau, kad stotyje labai, labai daug mūsų kareivių, grįžtančių namo. Bet jie užstrigo. Net ir nakvodavo stoty. O išėjo taip, kad reikėjo dar popieriukų iš kažkokios kareiviškos įstaigos, bet jie negalėjo gaut.
Aš su mašina nuvažiavau ten. Užėjau ir matau, kad sėdi kažkoks karininkas ir į lubas spjaudo.
Jis bandė man pasakyt, kad labai užimtas, bet pamatęs toki rimtą ir labai piktą užėjusį karininką momentaliai išrašė reikiamus dokumentus man ir visiems laukiantiems stoty kareiviams. Po pusvalandžio mes jau buvom traukiny ir važiavom namo.
Kada aš grįžau, tai sekančią dieną nuėjau į darbą. Ten visi labai, labai nustebo. Juk manęs taip ilgai nebuvo, o iš Černobylio atėjo toks kiekis visokių padėkų, oi-ei, koks didžiulis kiekis. Visi galvojo, kad negali būt jų tiek taip paprastai. Visi galvojo, kad aš miriau Černobyly.
Bet aš pats, pažiūrėdamas į save, pastebėjau, kad tapau panašus į robotą. Sekančią dieną aš jau negalėjau eit į darbą. Aš stipriai susirgau. Sirgau aš labai ilgai. Kai truputį pasveikau negalėjau nepastebėt, kad jėgų pas mane toli, toli ne tiek kaip anksčiau.
Na..., kad ją atstatyti aš pradėjau sportuot kaip išeidavo. Bet kad pilnai atstačiau tai tikrai niekaip negaliu pasigirt.
O ką aš gavau, kad buvau Černobylį? Va tai galiu pasakyt:
– Nieko.
Dar kiti kalba, kad mūsų laikais buvo daug ką už dyką duodamo. Ir butus, ir mašinas gaudavom. Tai galiu nuramint, nieko, pavyzdžiui aš, negavau, o butą savo šeimai pirkau pats, jau kai Lietuva tapo laisva.
Na..., papasakojau, kaip mane paėmė į Černobylį. Visą tiesą papasakojau. Kas žino... Gal dar ką kada nors papasakosiu.

Autorius Konstantinas Birzul


P. S. Trumpai apie autorių:
Dirbo mokslinio tyrimo instituto vyriausiuoju inžinieriumi.
30-ies kilometrų ČAE avarijos pasiekmių likvidavimo zonoje dirbo radiaсinės ir сheminės žvalgybos bataliono vado pavaduotoju.
V ienas iš Lietuvos judėjimo „Černobylis“ steigėjų.
Apdovanotas černobyliečių fondo „Mūsų krantas“ I-jo laipsnio Sidabriniu ordinu „Visuomenės labui“

Fondo informaсiija

Kategorija: Fondo naujienos

Gerbiamas lankytojau, Jūs patekote į svetainę kaip neregistruotas vartotojas.
Mes skatiname jus užregistruoti, ar įeiti į svetainę pagal Jūsų vardas.
 
8 61524288 Pagalba telefonu 8 61524288 Pagalba telefonu 8 61524288 Pagalba telefonu 8 61524288 Pagalba telefonu 8 61524288 Pagalba telefonu 8 61524288 Pagalba telefonu